„Drugelių“ grupės ugdytinių viešnagė Kernavėje

Ankstyvą lapkričio penktosios rytą Maišiagalos vaikų lopšelio-darželio „Drugelių“ grupės ugdytiniai su auklėtoja Nerija Četrauskaite ir meninio ugdymo mokytoja Edita Staniulioniene sėdo į Maišiagalos LDK Algirdo gimnazijos mokyklinį mikroautobusą ir išvyko į pirmąją Lietuvos sostinę – Kernavę.

Apžiūrėję miestelį, vaikai su auklėtoja Nerija ir neformaliojo (meninio) ugdymo mokytoja Edita nuskubėjo į Kernavės archeologijos ir istorijos muziejų, kur jų laukė edukologė Loreta Orakauskienė. Edukologė papasakojo vaikams, kaip gyveno žmonės senų senovėje. Vaikai sužinojo, kad pagrindinis žmonių pragyvenimo šaltinis senų senovėje buvo medžioklė. Žmonės medžiojo šiaurės elnius, valgė jų mėsą, nuo šalčio juos saugojo elnių kailiai. Edukologė papasakojo, kaip, laikui bėgant, tobulėjo medžioklės įrankiai: nuo miške rastos lazdos iki jietės ir lanko su strėlėmis. Vaikai sužinojo, jog senovėje strėlių antgalius gamino iš elnių kaulų, titnago ir medžio. Skirtinomis strėlėmis medžiojo paukščius ir elnius. Edukologė paaiškino, kad žmonės panaudodavo visas elnio dalis: mėsą suvalgydavo, iš kailio siūdavo rūbus ir susiręsdavo namus, iš kaulų gamindavo strėlių antgalius ir adatas drabužių siuvimui, o sausgysles – puikiausiai lankų templėms gaminti ir drabužiams susisiūti. Net puodus mėsai išsivirti senovėje žmonės pasigamindavo iš elnių odos. Vaikai pamatė, kaip senovės žmonės virdavo maistą odiniame puode.

Bėgant laikui, žmonės prisijaukino gyvūnus ir juos augino, išmoko auginti augalus ir susirinkti jų sėklas bei sutrinti jas tarp dviejų akmenų ir išsikepti pirmąją duoną. Tiesa, ji buvo visiškai nepanaši į tą duoną, kurią mes valgome šiandien.

Vaikams rūpėjo ką veikdavo vaikai, kokius žaidimus žaidė. Edukologė paaiškino, kad vaikai padėdavo suaugusiems: miške rinkdavo grybus ir uogas, žvejodavo, iš molio lipdydavo verpstukus ir pakvietė vaikus lipdyti verpstukų.

Po edukacinės pamokėlės vaikai apžiūrėjo Kernavės piliakalnius – Aukuro, Pilies, Mindaugo sosto, Kriveikiškio, Lizdeikos.

Auklėtoja Nerija pasakojo, kad su Kernavės pavadinimu siejama ir lietuvių kilmės iš romėnų legenda... Romos kunigaikščiui Palemonui gimę trys sūnus – vienas iš jų buvo Kūnas, įkūręs Kauną. Jo sūnus Kernius atklydo būsimos Kernavės žemes... Pajauta – gražuolė vienturtė Kerniaus dukra, kurios vardu ir pavadintas senovinės gyvenvietės slėnis.

Auklėtoja pasakojo apie Kernavės kalnuose esančią užburtą pilį. Iš tos pilies einančius požeminius tunelius. Anot legendos, Kernavės tunelio pradžioje yra geležiniai vartai, Trakų tunelio gale – sidabriniai, o Vilniaus tunelio gale – auksiniai. Ties visais tunelio vartais yra vežikai. Kokio metalo yra vartai, tai tokio metalo yra ir vežikai. Kai ateis pasaulio pabaiga, tai tada žmonės juos ir pamatys, o dabar jie yra užrakinti tuneliuose. Jeigu kas juos dabar išvaduotų, tai visą jų turtą turėtų, o vieno vežiko turtą paveža tik dvylika arklių. Kai bus pasaulio pabaiga, tai tada kalnai su kalnais susieis, tai pat susieis ir Kernavės kalnai. Iš trijų Kernavės kalnų iškils vežikai su vežimais. Pirmas vežimas vyks į Vilnių – jis bus auksinis, antras vežimas vyks į Trakus – jis bus sidabrinis.

Maišiagalos vaikų lopšelio-darželio ugdytiniai aplankė Kernavės viduramžių miestą, kur sužinojo, kaip žmonės gyveno tada, kai Lietuvą valdė kunigaikščiai. Auklėtoja pasakojo, kad Kernavėje padėti pamatai mūsų valstybingumui. Kunigaikštis Traidenis buvo ryškiausias Kernavės veidas. Jo valdymo laikotarpiu valstybė įgavo stabilumą, vyko aktyvūs prekybiniai ryšiai su kaimyniniais kraštais. Lietuvoje įsigali valdžios paveldimumo principas. Vėliau Kernavė atiteko Gediminui, Mantvydui, Algirdui, Vygandui, kuris buvo paskutinis Kernavės valdovas. Vertinant Kernavę, kaip vieną iš ryškiausių valdžios susitelkimo centrų, ji laikoma pirmąja Lietuvos sostine.

Kernavės miestelį be garsiųjų piliakalnių puošia XX a. pradžios neogotikinė Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia. Jos šventoriuje originalus dailininkės Jadvygos Grišiūtės iš lauko akmenėlių sudėliotas Kristaus kančios kelias. XVIII a. I pusės Kernavės bažnyčios išlikę tik pamatai. Tarp pamatų pastatytas paminklas ir pačiai seniausiai Kernavės bažnyčiai, kurią XV a. fundavo Vytautas. Medinė koplyčia – XVIII a. pabaigos liaudies architektūros statinys. XIX a. klasicistinė aštuoniakampė koplyčia – garsios Riomerių giminės mauzoliejus.

Maišiagalos vaikų lopšelio-darželio „Drugelių“ grupės ugdytiniai bei auklėtojos Daina Jermak ir Nerija Četrauskaitė dėkoja Maišiagalos LDK Algirdo gimnazijos administracijai už suteiktą mikroautobusą ir Kernavės archeologijos ir istorijos muziejui už įdomų edukacinį užsiėmimą.

Auklėtoja Nerija Četrauskaitė